Apie autorių

Teisingiausia kada autorių vertina skaitytojai, tačiau šiuo atveju taip kol kas neįmanoma (tiesiog skaitytojų dar mažoka, arba kol kas nėra ). Todėl turiu tai padaryti pats.

Gimiau gūdžiais 1970 metais. Tiksliau metų priešpaskutinę dieną. Todėl kitą dieną po gimimo jau dalyvavau “baliuke” – Naujųjų metų sutiktuvėse. Kur tai buvo neklauskit, nepasakysiu. Matyt per daug išgėriau… Gimiau dviratininkų mieste – Šauliuose. Ten mano tėvai susipažino ir iš ten kilęs mano tėtis – Jonas. Mama – grynakraujė kaunietė Loreta studijavo Šiaulių Pedagoginiame institute. Po gimimo praėjus keletui mėnesių atsidūriau Kaune, močiutės globoje. Daugiau mano keliai ir klystkeliai į Šiaulius mane nuvedė vos keletą kartų. Taigi esu maišytas – “kaunešiaulis” arba “aukštas-žemaitis”. Bet kokiu atvejų mano gimtinė man niekada neturėjo esminės įtakos, nes nuo jaunystės laikiausi nuostatos. kad “mano gimtinė visas pasaulis”. Taip, galiu teigti drąsiai – esu pasaulio pilietis. Tautybė – lietuvis. Tik dėl šios sąvokos dar nesu galutinai tikras –  ar tai vertybė.

Mano vaikystė prabėgo Kaune, pas močiutę “barakuose”. Šis žodis skamba baisokai, tačiau tai tik skambesys. Ši vieta tikrai turėjo (o gal turi ir dabar) ypatingą žavesį, nes joje buvo kalbų, kultūrų bei tautybių katilas –  čia gyveno darbininkai (mano senelis dirbo “Metalo” gamykloje) ir inteligentai (kaimynystėje gyveno garsus lietuvių jumoristas Jurgis Gimberis), lietuviai ir rusai, o savo versliuką “secon hand” jau tada varė žydai – tik pas mus važinėjo “Handelis”. Įsivaizduokite praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio vidurį (apie 1974 metus) – siaura ir dulkėta Daujėnų gatvele, nuo Servitutų g. pusės girdimi žmogaus šūksniai “Handeliiisss, handelisss….” Tai buvo sutartinis ženklas namų šeimininkėms – tai buvo natūrinių mainų procesas. Prie kiekvieno namo (barako) sustodavo arkliu kinkytas ilgas, dviejų ašių vežimas, kuriame sėdėjo žydelis. Už jo, žemašoniam vežime buvo kalnas skudurų (šiais laikais tai “pigūs, nebrangūs, dėvėti drabužiai). Manote jis juos pardavinėjo? Neatspėjote! Jis juos surinkdavo iš “barakiencų” mainas į ūkišką muilą, spalvotus balionus, saldainius ir kitas malonias smulkmenas. Įsivaizduokite keturmečius, penkiamečius “barakiencus” kuriems spalvotas balionas buvo vertybių vertybė!? A..? Kaip manot kas vykdavo? Ogi močiučių ir senelių skrynių, spintų ir kitų talpyklų revizijos, kad nugvelbti ar išprašyti bent menkiausią nereikalingą drabužį kurį būtų galima iškeisti į balionų balioną ar saldainius.
Dar barakuose vaikystėje žaisdavome žaidimą “Karas” – skelbdavome karą kito barako vaikams. Apsiginklavę didelių puodų dangčiais bei savadarbiais kardais eidami gatve link “priešų” šaukdavome “skelbiu skelbiu karą prieš kito vaiko vardas dvarą”…

Reziumuojant mano vaikystės atsiminimus pasakysiu – SUPER. Nereikėjo kabėti per dienas prie TV ar kompiuterio. Fantazija liejosi per kraštus. Žinoma kartais už peržengtus “kraštus” tekdavo ir nukentėti. Ir žinoma ne nuo kito dvaro vaikų…

Bus daugiau