Tik trumpi pastebėjimai apie tai kas įvyko. Balandžio 25 dieną įvyko parengiamasis posėdis byloje kur  ”ponia” siekė mane iškeldinti iš jai priklausančio būsto “now ir as is”. Keletas įspūdžių kaip tai vyksta tiems kurie nebuvo teismo salėje ar proceso dalyviu.

Kompozicija klasikinė – centras teisėjui o šonuose bylos šalys. Tiesa pasakius nepastebėjau nieko ypatinga, kažko labai labai… baugaus ar atgrasančio. Va tiesa ieškovės advokatas pasirodė toks gerokai grubavotas, nors ir iš Sirvydžio advokatų kontoros – matyt tokiose bylose jiems nereikia rūpintis savo reputacija. O ji šį kartą smuktelėjo – ne pagarba atsakovui, nemandagus elgesys. Tik tiek, bet to pakako.

Kas kita teisėja – profesionalus teisininkas kuris aiškiai prieš oficialų bylos svarstymą (ne protokolui) šalims išdėstė savo nuomonę apie bylos eigą bei pasiūlė…. procesą užbaigti čia ir dabar taikos sutartimi. Ieškovės advokatas žinoma bandė paieškoti smegenų ten kur jų ir su žiburiu nerasi, tačiau teisėja buvo atkakli ir siūlė tartis. Tartis nes nematė prasmės gaišinti ir teismą ir bylos dalyvius. Nes buvo aišku kaip dieną, kad ieškovei nepavyks. Rezultate bus tik didesnės išlaidos.

Teisėjos atkaklumas bei “nesusilaikęs” ieškovės advokatas nulėmė ir jų “pralaimėjimą” – taikos sutartis reiškia abiejų šalių nuolaidas, todėl ieškovės advokatas bandė sutrumpinti terminą per kurį turiu išsikelti. Teisėjos pastabos bei, nemandagus ieškovės advokato elgesys  lėmė mano kategorišką poziciją – jokių nuolaidų.

Taip taikos sutartimi ir ieškovės fiasko baigėsi pirmas procesas kuriame mane siekė teismo keliu išmesti į gatvę nieko nelaukiant.

Po sutarties pasirašymo praėjus keletui dienų ieškovės klausiau – ar ši nemato, kad dėl jos ambicijų tik tuščiai švaistomi pinigai, kurie normaliu rėžimu galėjo būti skirti vaikui. Į ką ši atsakė, kad netiki ir pan.

Tegu jai bus aiškesnis ir blaivesnis protas nes laukia dar vienas teismo procesas kuriame spręsis dukros likimas…

Pasidalink

Situacija paprasta – aš noriu rūpintis vaiku, vaikas nori būti su tėčiu ir mama kartu, mama nenori, kad dukra bendrautų su tėvu (laisvai o ne taip ir tiek kiek ji mano esant vaikui reikalinga), vaikų teisių tarnybą išgrūda vaiką visai dienai į darželį. Kas gi čia darosi?

Darosi štai kas – vaikas tampa dar vienu daiktu mamos gyvenime ir jį reikia „valdyti“. Tėtis nori bendrauti todėl siekia kuo daugiau laiko praleisti su vaiku. Vaikų teisių tarnyba apsidirbusi ant visos Lietuvos ir šį kartą elgiasi arogantiškai – nusispjauti jai ant įstatymų ir kitų normų – mūsų sistema pati humaniškiausia! Valio draugai! Visi į tautinį darželį! Saulė virė saulė virė, mėnesėlis kepėėėėėėė….

Šiandien pirmą kartą atsidūriau teismo salėje, proceso dalyvio vaidmenyje. Įspūdis toks lietuviškai šūdavotas. Ant euro remonto tarybinė klasika. Buvo graudžiai juokinga (todėl nesusijuokiau) stebėti kaip „juristai“ elgiasi – beria žodžius kaip žirnius, linksi vieni kitiems galva (atseit sutinku). Nei jie girdi vienas kitą nei jiems įdomu, nes:  kai paprašiau teisėjos laiko išdėstyti savo argumentus atsakant į skundą man buvo pasakyta – teismas turi daug darbo todėl man neturi laiko (ne pažodžiui). Kitaip sakant – susikišk tu savo teisybę ten kur tau patogiau ir niekam nerodyk, nes mūsuose galioja „mūsių tiesa ir šviesa“ kuri ir „žingsnius palydi“… Todėl, nesuderintų su „mūsių“, niekam nereikia.  Taigi visos mano mintys, argumentai, strategijos ir taktikos kurias ruošiau tapo reikalingos tik man pačiam. Todėl nusprendžiau eiti ir nusiteisti pasidabinęs visom …tegijom ir …tikom.

Kaip veikia Nusiteisimas? Ogi paprastai – atsisėdęs ant kelmelio, pasikasiau kaktoje esančius guzus po pirmojo pasilabinimo su ne tik akla, bet kurčia, abejinga, antžmogiška temide ir įvertinęs ilgalaikes perspektyvas padariau išvadą – jei jau „musių sistema“ taip pamilo mano vaiką, kad nusprendė geriau už mane juo pasirūpinti, tai  keliausiu kur toliau, kur savo neįgalia smegenine ir nekrozės nuvarginta užpakaline dalimi galėsiu kreiptis į kitataučius (bet vietine kalba) bandydamas tapti šaukliu – keiksiu ir burnosiu prieš „musių“ valstybę, jos kalbą, jos aroganciją ir jos akiplėšiškumą. Juk tik „musių“ gali rekvizuoti net vaiką! Juk galų gale jis jos nuosavybė!

Todėl dabar mano vaikas taps doru „musiuku“ ir giedodamas „tautines musiukų giesmes“ bei periodiškai braižydamas kryžius ore prieš save su idioto palaima veide kartos „mea culpa“. Taip jis taps praktikuojančiu – parazituojančiu saulė virė mėnesėlis kepė judėjimo dalimi ir bus laimingas nes apink sklęs aibė „musiukų“ susiliejimas su kuriais leis pasijusti viena didele šeima sėdinčia ant didelės trijų spalvų mešlo krūvos. Ir šviesa ir tiesa tegu jus palydi…

Pasidalink

Tai tik kelios akimirkos ties linksmais momentais. Tokių pastarosiomis dienomis, visai nelinksmomis dienomis, pasirodė. Kurį laiką nekreipiau dėmesio, tačiau kuo toliau – tuo linksmiau. Todėl ir nusprendžiau pasidalinti – pasijuokti, kad ir per “ašaras” bus galima Štai kokia kūrybinga gali tapti moteris siekianti bet kokia kaina “išgrūsti” vyrą (partnerį) iš namų (šiuo atveju sėdintį rateliuose, nes būtent todėl tai ir tampa juokinga).

Logiška būtų teigti, kad bet kokio diskomforto kėlimas yra būdas žmogą “išprašyti” lauk. Taigi šia linkme mes ir pajudėkime . Kai nusibodo partneris/sutuoktinis/kitokios rūšies tipelis kuris turi šiokių tokių fizinių trūkumų (aš negaliu vaikščioti, t.y. pasiekti tai kas yra aukščiau, giliau, toliau) galite pasinaudoti mano dukros mamos “atradimais”:

1. Pradėkite nuo tavo-mano ideologijos skleidimo – tai ką manote esant Jūsų pasistenkite atimti. Konkrečiai – eidama/as miegoti ar išvykdamas/a užsirakinkite miegamąjį. Taip Jūsų partneris/sutuoktinis ar pan. neturės galimybės pailsėti (aišku jeigu jis neturės rakto ar nebus įžūlus ir nelauš durų). Aišku jis gali priešintis (net ir fiziškai), tačiau aš apsėjau be to. Nusispjoviau ir ramiai nepanikuodamas “ilsiuosi” sėdomis – atsisėdus ant sofos svetainėje, užsimetu kojas ant vežimėlio ir “ilsiuosi”. Nieko baisaus neįvyksta – iki šiol gyvas ir sveikas. Tiesa tai šiek tiek prieštarauja daktarų parėdymui keisti kūno padėti ir naktį kas kelias valandas, bet… Tokios smulkmenos manęs neįveiks.

2. Jeigu Jūsų žmogas negali savarankiškai pasiekti aukščiau sudėtų daiktų – sukelkite į viršutines spinteles viską ko jam gali prisireikti – indus, stalo įrankius, kitus buities reikmenis. Jam neliks nieko kito, kaip tik nusipirkti visą tai dar kartą ir reikalauti neliesti jo daiktų (na o ar paklusit čia jau nuo jo fantazijos priklausys – jeigu sugebės manais atsilyginti taip pat pamatysit, kad neverta tai daryti nuolatos. Savo jau pasiekėt – jam tapo dar nepatogiau Jūsų namuose).

3. Kai išeinate iš vonios kambario ilsėtis nakčiai – užsukite karšto vandens čiaupą prie įvado – sėdintis vežimėlyje tikrai nerizikuos iškristi ar kitaip pridaryti sau nepatogumų besistengiant “prisikasti” iki tų mažų durelių, kurias beje taip pat galima rakinti. Mano atveju šiek tiek kita variacija. Kadangi vanduo pašildomas dujomis (dujinis katilas) pakanka išjungti mygtuką kuris pertaukia el.grandinę ir katilas neužsikuria, t.y. nešildo vandens. Taigi šalto vandens vonios Jūsų “kolieką” privers mąstyti greičiau, nes šaltas vanduo skatina kraujotaką o tai skatina mąstyti.

4. Kad Jūsų “kolieka” pradėtų kasytis, skleisti nelabai malonius kvapus pasistenkite jį “atkirsti” nuo švaros palaikymo priemonių – konkrečiai skalbimo mašinos. Pasakysit neįmanoma, juk neužkelsi, nepakabinsi kaip spintelę. Deja čia jau reikia fantazijos – užsukite už skalbimo mašinos esantį vandens padavimo čiaupą ir reikalas sutvarkytas. Aišku jeigu “kolieka” nepasiduoda ir kažkokiais būdais “prisikasa” galite šią mikro dvikovą laimėti paprasčiau – išimkite skalbimo miltelių įpylimo stalčiuką ir paslėpkite jį kur nors aukštai.  Rezultatas garantuotas. Čia jau jam nebeliks nieko kito kaip tik ieškoti alternatyvių vietų išsiskalbti drabužius arba tai daryti rankomis po šaltu vandeniu (3 punktas). Abiem atvejais – “kolieka” patiria diskomfortą, ko Jūs ir siekėte.

5. Tai efektyvu mažoje virtuvėje. Ten kur ribota erdvė judėti vežimėliu. Sustatykite baldus taip, kad bet koks noras pravažiuoti būtų lydimas rankų “nubrozdinimo” į Jūsų baldus. Kuo daugiau baldų – tuo geriau (jam nepatogiau). Na o visame šitame kontekste persukite šaldytuvo dureles taip, kad jas derėtų atsidarinėti per save, o ne nuo savęs. Rezultatas irgi bus – jam nepatogu judėti erdvėje, kenčia rankos, reikia lankstytis kad atsidaryti šaldytuvo dureles ir pan. Žodžiu diskomfortas yra. Jam tai trukdys. O Jums ne.

Taip lašas po lašo ir akmenį pratašo, o ką jau čia kalbėti apie “kolieką”.

Jeigu turėtumėte dar įdomesnių pasiūlymų – parašykit, perduosiu “poniai”, vis pasilinksminsim

P.s. pagalvojau, kad šių būdų iliustracijų nedėsiu, na nebent sunku bus patikėti. Tuomet pasidalinsiu ir vaizdine medžiaga…

Pasidalink

Trumpa pastabėlė tik tam, kad patvirtinti tai kuo buvau tikras nuo pat šios istorijos pradžių – vaikas tėra įrankis man keršyti. Kaip tai vyksta?

Pirmiausia dukros mama pabandė mus su vaiku išskirti man nežinant ją užrašydama į darželį (čia esmė nepasitarusi, nes aš už šį procesą tik man nepatinka vietos kur vaikai bukinami vietoje to, kad būtų lavinami ) visai diena. Įsivaizduokit – dukra nuo 8.30 iki 18.30 darželyje, o aš…. namuose. Sakyčiau žiauriai iškreiptai mamos suvokiamas lygiateisis abiejų tėvų rūpestis dukra…. Bet kokia kaina kuo toliau nuo tėčio. Ir nusispjauti į mergaitės poreikius, svarbu kad tik su tėvu nesimatytų. Čia jau aš nepasiduodu ir po kelių raštų darželio vadovei ir švietimo skyriaus specialistei vaikas išbraukiamas iš darželio sąrašų (čia man tokį atsakymą parašė švietimo skyriaus vyr. specialistė ir darželio vadovė). Deja vėliau pasirodė, kad jos gali meluoti – man siunčia raštą, kad vaikas išbrauktas, o tuo pačiu skambina motinai ir  sako ateikit greičiau, darykit tą ir aną nes tėvas nenori, kad vaikas eitų į darželį… Na ir žinoma padeda, pataria vaiko motinai kaip “apeiti” tėvą (į klausimą kokie motyvai, kodėl taip elgiasi atsakymas labai elementarus – jos gi atstovauja darželio steigėją, savivaldybę, todėl suinteresuotos, kad vaikas su vaiko krepšeliu patektų į savivaldybės įsteigtą ir valdomą darželį o ne į kokią kitą, privačią ugdymo įstaigą).

Antras bandymas kai užprotestavau pirmą prašymą darželyje ir švietimo skyriuje – prašymas priimti dukrą vėl tik šį kartą jau meluojant (ko gero pamokant mamą) švietimo skyriaus specialistams (tėvas sunkios negalios pakirstas, paslikas lovoje visa dieną negalintis pasirūpinti nei savimi nei dukra, plius dar ir keliantis pavojų vaikui). Po tokios nesąmonės vėl įrodinėjau švietimo skyriaus specialistams, kad “nesu kupranugaris”, kad jau metai laiko kaip auginu dukrytę savarankiškai. Šį kartą jau net 3-jų specialisčių darbo grupės susitikimas su abiem tėvais savivaldybėje (nes man vežimėliu patekti į švietimo skyriaus patalpas be šansų – jokių pritaikymų neįgaliesiems). Rezultatas – vaiko ugdymo ir lavinimo funkcijos ir priedermės padalinimas abiems tėvams per pusę – 4 valandos mama ir 4 tėčiui. Mama nieko nelaukdama “savo” 4-iom valandoms vaiką išgrūda į darželį vėl… Čia ji taip imasi lavinti ir ugdyti savo vaiką – pati į darbą o vaikas “saulė virė – mėnesėlis kepė…”. Po kelių dienų apsilankymo darželyje su mama dukra suserga. Mama palieka vaiką namuose man slaugyti ir rūpintis ir pati išmauna į darbą. Tai trunka 10 dienų. Tuomet apsilankymas pas šeimos gydytoją, verdiktas – sveika ir planas nuo kitos dienos vėl “ugdytis” į darželį. Tik šį kartą nepavyksta – ryte kai mama nori mergaitę išvesti į darželį ji atbėgusi pas mane palenda po antklode apsikabina ir sako “tėti, saugok. nenoriu į darželį”. Klausiu kodėl? Sako – “negeri vaikai”. Mamai pabandžius jėga ištempti vaiką, gąsdinant, kad išneš jos žaislus vaikams į darželį ir dar kitaip terorizuojant nebe išlaikau, įsikišu ir pasakau dukrai, kad gali rinktis – nori eina, nori neina – aš su ja būsiu tiek kiek ji panorės ar reikės. Vaikas aišku apsidžiaugia ir mes vėl kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro džiaugiamės vienas kito kompanija. Deja, tik mes. Mama nepatenkinta tuo, kad nepavyko mūsų išskirti kreipiasi į teismą.

Trečias bandymas prasideda ieškiniu teisme – dėl vaiko nuolatinės gyvenamos vietos nustatymo, bendravimo su tėvu tvarkos ir išlaikymo. Žinoma atsakovas aš. Prie ieškinio dar gaunu ir teismo nutartį kurioje išdėstyta, kad teismas JAU nusprendė remiantis mamos prašymu bei pateiktomis aplinkybėmis (vėl ta pati istorija koks aš sunkiai neįgalus ir paslikas negalintis pasirūpinti savimi o juo labiau dukra), kad nuolatinė gyvenama vieta nustatoma su mama, jai priklausančiame bute… kuriame mes visi  trys ir gyvename. Taigi teismo nutartis (laikinosios vaiko apsaugos priemonės) saugoja vaiką nuo tėvo. Čia teorija. Praktika – aš vėl nuo ryto iki vakaro kol grįžta mama, su dukra: maitinu, pramogauju, rūpinuosi ir t.t. (keista, ta teismo nutartis ar ne? ). A beje, prie laikinųjų apsaugos priemonių nustatant vaiko gyvenamą vietą su mama teismas dar iš dalies patenkina ir jos prašymą dėl išlaikymo – iki teismo baigties aš kas mėnesį turėsiu mamai pervesti 200 lt sumą uzufrukto teise. Liaudiškai viskas taip – aš kaip pirkau maistą vaikui taip ir perku toliau, kaip apmokėjau pramogas taip ir apmoku toliau, kaip išlaikiau savo lėšomis tai ir toliau tą sėkmingai darau. Tik vienas bet – dabar, kad tai būtų TEISĖTA aš dar turiu ir mamai pervesti pinigų kas mėnesiuką. Čia toks mokestis – nori vaikui nupirkti kokį nors skanumyną ar maisto – pirma susimokėk motinai! O ji tuos pinigėlius savo advokatams, kad šie mane greičiau “prismaugtų” ir aš nekelčiau bangų. Čia  LIETUVIŠKAS TEISINGUMAS. Taip mūsuose teisėjai suprantą “tėvų lygiateisiškumą”. Kažkaip man tas lygiateisiškumas pakvipo šiknos skyle, bet čia man, čia aš gi invalidas ir po kaklo traumos mano ir smegenys suskystėjo (čia jau dukros mamos diagnozės)… Na bet sugrįžkim prie esmės – po laikinųjų apsaugos priemonių nutarties įsiteisėjimo mama turėdama teisę spręsti viena ką ir kaip su vaiku daryti – išveža dukrą pas savo tėvus į kaimą paaiškinusi, kad jai (dukrai) reikia pailsėti nuo tėvų keliamo streso (čia labai gera taktika – manipuliuodama prigąsdina vaiką, terorizuoja ją, padaro nenormaliai reaguojančia ir tada su teismo leidimu išveža PAILSĖTI NUO MONSTRO TĖVO). Čia man aišku kyla toks klausimas – o kaip gi tuomet bus vykdoma laikinųjų apsaugos priemonių nutartis sakanti, kad vaikas turi gyventi su mama jai priklausančiame bute? Mama namie, Kaune o dukra pas jos tėvus šiaurės Lietuvos kaime. Kažkaip man nesueina – kaip čia nei su mama tas vaikas nei jai priklausančiame bute… Gerai, kad mano šitas dvejones ima ir išsklaido mano advokatė – TOKIA MŪSŲ LIETUVOS ĮSTATYMINĖ BAZĖ, TAIP GALIMA.

Reziume - trečias kartas nemelavo, ji mus išskyrė ir neturiu jokių žinių, kada su dukra vėl pasimatysiu, nes į mano paklausimus motina atsako – kiek reikės, kiek vaikas norės ir pan. Čia aš pagalvojau, kad nusispjaunu, nuvažiuoju ir parsivežu mažąją namo – esu garantuotas 110%, kad mane pamačiusi ji bėgtų iš motinos tėvų su manimi namo. Deja čia mano ketinimus pristabdo advokatė – taip padaręs (ne jėga ištempęs, o vaiką kuris nori grįžti namo pats parsivežęs namo) aš pažeisiu laikinųjų apsaugos priemonių nutartį, už ką aišku teismas dar labiau baus – neleis visai matytis su vaiku. Ir vėl išlenda tas visagalis LIETUVIŠKAS TEISINGUMAS ir TĖVŲ LYGIATEISIŠKUMAS. Taigi suvokdamas, kad geriau šiek tiek pakentėti ir kovoti tomis pačiomis teisinėmis priemonėmis nevažiuoju pas savo “kukulį” ir pabandau bent jau pasikalbėti telefonu. Pasukęs dukros močiutei (mamos mamai) ilgai laukiu kol man ausyje pypsi ilgas signalas. Laukiu ilgai. Deja nei atsiliepia kas nors, nei man perskambina.

ŠTAI TAIP LIETUVOJE GARANTUOJAMAS LYGIATEISIŠKUMAS TĖVAMS RŪPINTIS SAVO VAIKAIS! VALIO, PRASMIRDUSI ŠIKNASKYLE, TU FAŠISTUOJANČIŲ PATELIŲ GLOBĖJA! IR TIESA IR ŠVIESA JŲ ŽINGSNIUS TELYDI. BEJE TAMSUMAS DAR PAŠALINK….

Pasidalink

Matau, jog metas šiame “muile” pasirodyti pagrindiniam herojui (tegu tai bus priimta kaip jumoras, nors šia tema šiomis dienomis juokauti yra šventvagiška o gal net ir pavojinga). Bet juoko ar jumoro galia yra ženkliai didesnė, nei galimos fobijos, todėl jis ir yra labai galingas ginklas.

Čia nėra jokios paslapties, visų šių procesų smaigalyje mūsų dukra. Taip trimetė mergaitė. Vienintelė mano dukra, kuriai kūriau scenarijus su dangiškomis pilimis, Anderseno pasakų herojais ir kitais stebuklais. Deja šiems scenarijams nebuvo lemta išsipildyti tuomet kai jie buvo projektuojami. Tikiu, kad ateityje suspėsiu pasakyti, paskaityti, papasakoti, paverkti… Bėda ta, kad laikas bėga greitai, ir gali būti, kad bus prarastas tas momentas kai viso to stebuklingo pasaulio labiausiai reikia. Todėl esu užsispyręs kietakaktis besilaikantis savo linijos – vaikui reikalingi abu tėvai ir jie privalo atiduoti viską ką turi geriausio savyje. GERIAUSIO. Ne pykčio, paniekos, keršto ir kito brudo. Todėl ir paklausiau savęs – o ką aš galiu duoti savo vaikui dabar? Kas jam yra svariausia?

Štai top 3 mano požiūriu:

Pirma – tai pavyzdys. Tai mano manymu teisingiausias būdas perduoti informaciją vaikui. Jis atkartoja tai ką mato ir girdi – mažoji permanentiškai su manimi ginčijasi įrodinėdama “tiesas” kuriomis “lengva ranka” (teisingiau palaidu liežuviu) taškosi mama – “tu (tai – aš) sulaužei kėdę, nes dedi ant jos savo kojas”, tu sugadinai grindis, nes jomis važinėji ratukais, aš neleidžiu miegoti ant lovos nes ji mano, tau ji (dukra) reikalinga tik tam kad tau tarnautu – paduotų batus, aš tavo tėčio jau seniai nemyliu…”. Visa tai sakoma vaiko akivaizdoje arba vaikui. Šie tekstai ne iš piršto laužti, jie lengvai įrodomi garso įrašais…

Todėl į tokias agresijas kurios žaloja mano “kukulį” galiu atsakyti tik atlaidumu ir supratingumu – reaguoti ramiai, neprovokuojant kokių nors tolimesnių veiksmų. Geriausia išeitis tiesiog nereaguoti, nes mainais į tokias tiradas pradėjus dainuoti ar niūniuoti vaikas pamiršta agresiją ir prisijungia. Taip “ožiukas” iškeliauja. Tuo domėjausi, skaičiau apie tai, išbandžiau – veikia! Dar viena reakcija kurią kartais pabandau – veidrodis – elkis taip, kaip norėtum, kas su tavimi elgtūsi. Nežinau ką apie tai mano vaikų psichologai ar kiti “kontrolieriai” bet taikant šį metodą atsargiai bei saikingai rezultatai yra. Manoji kur kas greičiau supranta pasielgusi netinkamai, kai atsisakai padėti ar padaryti už ją tai kas jai yra svarbu. Ji tai prisimena ir po to nebekartoja visai arba tokie pareiškimai labai sumažėja.

Antra – susivaldymas arba psichologinis tvirtumas. Kad ir ką ar kaip ji besakytų stengiuosi neįsitraukti. Nepasiduoti grandinei neigiamų emocijų. Kai mažoji užsiožiuoja (o tas dabar ypač padažnėjo, manau ji jaučia tą įtampą tarp tėvų) stengiuosi susivaldyti ir nukreipti dėmesį kitur. Tai suveikia. Ji  nusiramina ir pamiršta pykčio priežastį. Manau svarbu nebūt vaiku ir neužsispirti ties savo pozicija, galima pagudrauti ir konfliktą išspręsti be pykčio.

Trečia – mano manymu tai atlaidumas. Manau tik brandi gyvenimiška patirtis leidžia žmonėm suprasti, kad atlaidumas yra labai svarbi savasties dalis. Be jo negali užaugti, be jo negalėsi pajusti “antro kvėpavimo”. Labai svarbu savyje rasti ramybę, harmoniją kuria galėsi dalintis. Be atlaidumo sau ir kitiems taip ir liksi “su užsilikusiu ožiuku”.

Todėl atleidžiu savo mąžajai, kai ši “pamokyta” pavadina durnium, kai atėjusi su mama pareiškia, kad atėjo mane užmušti, kai tampa meili kai ko nors prireikia, kai pyksta, kad jos tėvai pykstasi. Ji nekalta – tai mano kaltė.

Atleisk man mano Kukuli – tai aš kaltas, kad pasirinkau ne tą “mamą”, o tau reikia srėbti šią košę.

Pasidalink

Noriu patvirtinti bene svarbiausią faktą – AŠ NETURIU JOKIŲ TURTINIŲ PRETENZIJŲ ŠIAI MOTERIAI IR JOS NT. Laidoje aiškiai tai pasakiau – man nereikia nieko iš jos. Todėl man labai keista – kodėl ji sako, kad noriu užgrobti jos būstą (turiu nenuginčijamus įrodymus)?

Pirmiausia ieškinio iniciatorė ji. Tai sako, kad ji bando apsaugoti savo būstą nuo kažko? Ko? Kas kelia jai ir jos turtui pavojų? Aš neturiu nei noro nei galių siekti naudos. Nors teisininkai patarė – gali bandyti išsieškoti tai ką esi investavęs į jos būstą. Pamąsčiau ir radau kelis galimus variantus – liudininkus bei įsigijimo dokumentus. TAČIAU MAN NEBUS JOKIOS NAUDOS IŠ TO KAS BUVO INVESTUOTA JOS BUTE, TEN KUR KETINU APSIGYVENTI. Todėl man ir nereikia. Kaip įrodymą pasakysiu, jog netgi atsakyme į ieškinį nekėliau jokių pretenzijų o sutikau su ieškiniu DALINAI. Tiesiog pateikiau logiškus argumentus ir įrodymus kodėl man turi būti leista pasilikti jos bute iki šių metų pabaigos – t.y. KOL BAIGSIU STATYBAS BEI ĮRENGIMĄ KITUR. Šis procesas jau vyksta ir pakankamai seniai, tačiau ex nenusiteikusi atsižvelgti į mano geranoriškumą bei konstruktyvią poziciją. AŠ SIŪLIAU TIESIOG PALAUKTI, PAKENTĖTI IR PASISTENGTI DĖL DUKROS – parodyti, kad tėtis ir mama gali gyventi atskirai tačiau ją mylėti ir rūpintis gali kartu. Taip mes būtume sušvelninę smūgį vaikui. Taip mes savo pavyzdžiu būtume parodę, jog galime bendrauti pagarbiai. Deja….

Galų gale tai kas liks, liks mano vaikui (nors jai ko gero giliai nusišvilpt ant visų daiktų – jai dabar reikia SA-NAI-NIŲ…:).

Kodėl?

Manau atsakymas yra. Negaliu teigti, kad jį žinau 100%. Tačiau pamoderuoti šia tema manau turiu teisę.

Pirma – iš savo bendravimo patirties galiu patikinti, jog ji lengvai pasiduoda įtakai, todėl nenustebsiu jeigu čia veikia trečia šalis kuri turi savo interesų (o gal jų interesai bendri…?).

Antra – reikia nepamiršti jog ši moteris taip ir nesugebėjo susitaikyti su tuo, kad jai “iškrito” tokia gyvenimo korta – darbas, “kitaip mąstantis” vyras negalintis jos aprūpinti norkos kailiniais, sabalų apykaklėmis bei Seišelių paplūdimiais. Na ir žinoma nepasiūlė bent jau kelių šimtų kvadratų nuosavos valdos kur nors Turniškėse greta jos dievinamų “Super, paparacų, kakadų, LT” personažų.

Trečia – jai teko tikrai sudėtingas išbandymas – mano negalia (sorry, bet yra visiškai priešingų pavyzdžių, todėl teigti, kad tai gyvenimo tragedija NESUTINKU). Tokia nelaimė greičiau išbandymas poros santykiams bei jausmams (nors buvo akivaizdu, kad tokių nerasta). Šios nelaimės kontekste man labai “pasisekė” – aš nepalūžau ir nepasidaviau neigiamom emocijom, aš kovojau kiekvieną akimirką, netgi buvau įsivėlęs į lenktynes su savo dukryte kuris pirmas atsistos ant keturių, paskui dviejų. Gaila, bet man atiteko antroji vieta, mažoji nušuoliavo nesidairydama. Deja ji (ex) nesugebėjo mano užsispyrime rasti jėgų sau. Nesmerkiu, suprantu ją, nes tam reikia tikrai daug jėgų.

Ketvirta – ši moteris nemokinta džiaugtis gyvenimu. Man taip ir nepavyko jai atskleisti pilnatvės (sorry, bet čia kalbu ne apie antrame punkte minėtus dalykus kurie kai kam yra pilnatvės metafora) pojūčio – ČIA IR DABAR. Čia ir dabar pasimėgauti tuo kas yra greta, ką jauti savyje kas laukia ateityje. Be jokių garantijų ir įrodymų – va taip iš karto paprastai – imti ir neklausti kodėl ar už kiek. Tik JAUSTI ir tuo MĖGAUTIS. Manau iš tokių emocinių būsenų (gal tiksliau būtų pavadinti nirvana?) ir gimsta tarpusavio supratimas, bendrumo pojūtis ir svarbiausia PASITIKĖJIMAS. Nes JAUTI. Deja jausti ji nemokėjo o aš išmokinti nesugebėjau.

Penkta – manau padariau pačią didžiausią klaidą vyro gyvenime – pabandžiau atnaujinti santykius su “ex” nes pamaniau, kad žmonės bręsta ir protingėja, mokosi iš savo klaidų… Deja, vieną kartą palikta moteris, antrą karta paliks pati. Šito irgi nežinojau. Pats užlipau ant grėblio koto, pats ir turiu guzą. Į tą patį vandenį du kart neįbrisi. Tai aišku dabar, tuomet maniau kitaip. Daugiau šios klaidos nekartosiu. Deja suveikė klasikinis veiksnys – moters kerštas.

Kad ir kaip svajočiau apie žmonių visuomenę, deja ČIA IR DABAR mane supa, vyrai, moterys, vaikai, socialiniai sluoksniai ir pan. Visuomenė kaip sluoksniuotas pyragas – kai kas grietinėlė o kai kas degėsis…

Manau šių penkių versijų pakaks “vaizdeliui” susidaryti, nors turiu jų tikrai daugiau.

Pasidalink

Taip jau atsitiko, kad beveik po 20 metų pertraukos Lietuvos TV ekranuose vėl pasirodė A. Masėnas Tik šį kartą kiek kitokiame šou – ne “Benski” o “Tai bent šou 2012″! Tikrai nesiekiau kaip nors priminti apie save TV žiūrovams, nes labai vertinu privatumą, tačiau susiklosčiusi situacija ir jos įtaka man ir mano vaikui paėmė viršų. Negalėjau apseiti be viešumos nes sąmoningas ir kryptingas mano “buvusiosios” (kilo mintis – o gerai, kad jai nepalikau pavardės Masėnienė ) elgesys siekiant atimti galimybę matytis su mano vaiku buvo grindžiamas melu bei šmeižtu. Jeigu tai neturėtų lemiamos įtakos dabar vykstantiems procesams tikrai nebūčiau skalbęs šių marškinių viešai, o nusispjovęs per petį ir ištaręs populiariausios kelionės kryptį būčiau palikęs viską ramybėje. Tačiau – mėšlo kiekis bei tam tikrų tarnybų prisijungimas prie šios šmeižto kampanijos mane privertė susimąstyti – kas mūsų visuommenėje yra normalu ir kas ne?

Paskaičiau komentarus interneto svetainėse – rezultatas kaip ir maniau – duokit duonos ir žaidimų. Dar viena buitinė istorija kur reikia nuteisti arba išteisinti. Tačiau nei leksika nei komentatorių nuostatos nei jaudina nei skaudina. Visiškai nesinori plėšytis marškinėlių ir daužant galva į sieną įrodinėti, kad nesi kurpanugaris.

Galiu patvirtinti, kad tikrai daug informacijos šia tema nebuvo paviešinta. Priežastys paprastos – kiekviena laida turi savo specifiką, savo auditoriją. Tad suprantu tuos kurie nenugirdo apie ką mes čia. Šios laidos kūrėjai į istoriją pasižiūrėjo per žmogiškumo prizmę, emocijas ir jausmus. Todėl noriu dar kartą pabrėžti, kad svarbiausia šios istorijos dalimi yra mano vaikas, mano dukra. Tik dėl jos užviriau šią košę, nes tikiu, kad mano pareiga dalyvauti jos gyvenime ne tik kartą ar du per mėnesį, savatgaliais ar dar baisiau – pervedant ALIMENTUS jos mamai. Žinodamas, kad ateis ir jos (dukros) teismo diena būsiu ramus, kad dariau viską kas buvo mano galioje, kad nenutruktų mūsų ryšys.

Todėl manau, kad periodinės žinutės šia tema šiame tinklaraštyje bus pats teisingiausias būdas pasakyti tai kas nebuvo pasakyta, ar pakomentuoti tai kas buvo ištarta.

Pasidalink

Mane užkniso pastarųjų dienų faktų atsikartojimas – Jūs pirmas, bla bla, dar tokių tėčių nematėm ir t.t. Susidarė įspūdis, kad tėvas (mama ar tėtis nesvarbu) kuris siekia  būti atsakingu už savo vaiką Lietuvoje yra tokia retenybė, kad vertas įrašyti į Raudonają knygą.

O durniausia, kad man nusispjauti į tas knygas – man svarbiausia mano ryšys su mano vaiku. Pasirodo jausmai, emocijos ir kitas emocinis shit Lietuvos teisinėje sistemoje yra niekas. Pasirodo įstatymai tarnauja sau – nes jei aš noriu net po skyrybų matytis kasdien su vaiku – jau negaliu, nes kažkoks LR teismas geriau už mane ir mano vaiką supranta mus ir mūsų poreikius, jis nusprendžia už mus kaip mes (aš ir mano vaikas) turime bendrauti… Po kiek valandų turime praleisti kartu, koks tokių pasimatymų dažnumas. Ir blogiausia kad tai komunikuoja kažkokia VYR. SPECIALISTĖ kuri vadovaujasi nepatikrinta informacija, be jokių įrodymų, visai be jokio LOGIŠKO pagrindo ima ir leidžia ŽAISTI mano vaiku. Ir jai galima tai daryti, klysti, juk ji tik žmogus…. Bla bla bla… O aš, vaiko tėtis, jau nebe. Ne žmogus. Jau blogas – nes  MOTINOS ir VAIKO RYŠYS YRA ŠVENTA. O kas tai užkėlė ant altoriaus ir pasakė – NELIEČIAMA? Manau, kad tai PATELIŲ VISUOMENĖ. Juk mums vyrams reikia jas tik mylėti (nors tai ne tikslu) ir nesistengti jų suprasti (Oskaras Vaildas).

O štai kelios visai “liaudiškos – tinklinės” mintys:

Vyras su bet kokia moterim gali būti laimingas tol, kol jos nemyli.

Moterys be vyrų draugijos vysta, o vyrai be moterų – kvailėja. (A. Čechovas)

Blogiausia, kad mes gyvename ne ŽMONIŲ visuomenėje, o vyrų ir moterų. Mus reikia skaldyti nuo mažumės pagal lytį, rasę, socialinę padėtį, visuomeninę padėti ir t.t. Nes kol tu nepriskirtas kažkuriai klasei (visai nesvarbu ar tu elitas, varguolis, pižonas), tavęs nepažįsta – nežino ko tu vertas: kokios soc. pašalpos ar apdovanojimo. Svarbiausia kokią etiketę tu užsikabinęs (arba tau užkabinta). Visuomenei reikia herojų ir kaltininkų – taip nusiperki indulgenciją – pasižiūri kokią laidą apie teisius ir ne – ir vu a lia  - esi jau švarus- nes paverkei su herojumi…

Taip tu tampi dalimi – TELIKO visuomenės, kuri per išpažintį (kanalo žiūrėjimo laikas) tampa VALDYTOJU. Nes jo nuomonė lemiama REKLAMŠČIKAMS ir t.t. Fuck – išjunkit ta briedą, bent jau pabandykit patys kontroliuoti savo minties turinį, pabandykit atsirinkti tai kas Jums svarbu be REKLAMOS ir be 25 kadro… Žinot apie ką aš? Jei ne – skanių Jums kebabų!!!

P.s. Sorry jei nesupratote apie ką aš čia – tačiau tai jau Jūsų bėda.

Pasidalink

Jau 2012 – ieji. Žiema tęsiasi, sniego nemažėja nors Šulija pavasarį jau siūlyja…. Todėl kol kas kinas yra vienas iš smagesnių užsiėmių vakarais. Atkreipiu dėmesį – geras kinas. O šitas būtent toks – NEREALUS!

Nerealus, mielas, kupinas tikėjimo, vilties, stoiškumo, jumoro ir daug gerų emocijų. Na o lemiamas “pipiriukas” – kūrėjai prancūzai. Vis tik tai ne Holivudas, ir labai liux. Jie (prancūzai) kiną kuria kitaip, su savo spalvomis, požiūriu, nuotaika, jumoru. Jis artimesnis (na bent jau man) nei Holivudo jumoras. Žinoma negaliu nepaminėti ir siužeto esmės – neįgalaus žmogaus bendrabūvis įgaliųjų santvarkoje. Kažkaip natūraliai gavosi priešpastatyti šias dvi sąvokas, nes kol kas nepastebiu galimybių jas sujungti, arba tiesiog neišskirti. Ko gero tiksliau būtų neišskirti – nes (ne) įgaliųjų atskyrimas mūsuose yra plika akimi pastebimas. Todėl tebus – jie ir mes. Taip tiksliau.

Juos iliustruoja labai įdomi metafora (personažas) – tamsiaodis, fiziškai galingas, su kriminaline praeitimi, na ir dar musulmonas. Mus atstovauja – mažas, inteligentiškas, vyresnio amžiaus, katalikiškos kilmės (nors apie religiją čia nerasite nieko), labai turtingas ir nedrąsus baltaodis vyriokas. Priešprieša čia dramblio dydžio, manau sąmoningai pasirinkta.  Todėl ir rezultatas toks lengvai nuspėjamas, bet beprotiškai gražus.

Labai rekomenduoju susirasti ir pasižiūrėti, ir ne tik “mums”, bet ir “jums”. Nes šioje juostoje ištarta svarbiausia – jis nelaiko manęs kitokiu, apgailėtinu invalidu iš kurio negalima net pasijuokti.

Jaukų ir mielą vakarą prie ekrano namie – GARANTUOJU!

IMDB

Pasidalink

Pasidalink